ENTRANCE CODE

Švelnų beldimą lydi nedrąsus žvilgsnis vidun. Akys prietemoj ieško ką atpažinti. Ore maišos gyvybė ir dulkės. Su kiekvienu mirksniu vilies, kad kas nors išsiduos. Net saldu nuo minties, kaip nuodėminga ir kartu nekalta čia būti.

Nekaltumą sustiprina vazos, sunkios nuo baltumo žiedų. Jų ramybė tik labiau išryškina medžio masyvą. Vyzdžių platumu tyrinėji rytietiškų raštų audeklo kraštą, kreminio šilko patalų jūrą, skaidraus krištolo taurę, grubų samanų krėslą. Nori, kad čia būtų tavo pasaulis.

Lauki kol kas nors sugriaus tylą. O gal ji kaip tik duoda leidimą įeiti?

„…kvapas, kuris atidaro duris.”