STILL ABOVE

Skaisčiu marmuru grįstame balkone plazda lino paklodė. Rytas glosto ją per siūles, vėjui žaidžiant šiluma tiesiai iš dosniai pražydusio citrusų sodo. Šakos rąžosi, linksta, kol sultingi žiedynai gundo raškyti vaisius.

Šviesai kylant aukštyn, spinduliai užgožia pudrinę kiemo paletę. Atrodo, net menkiausias vėjelis tuoj pasiduos, įkalindamas žalumą kaitroje. Akys stveria šešėlį.

Jį pasiūlo tik retų medžių lajos. Tyrinėji kamienų sausumą, sakuotas rėves, čiuopi tobulą jų nelygumą. Viskas sustoję, tik šilti gūsiai retkarčiais pasakoja apie save per pečius. Sustoki ir tu. Pasiklausyki. Jie turi ką pasakyti.

„…kvapas, kuris priverčia saulę pasiekti zenitą.“