SOFT MAYHEM

Lauke derisi tankiai svyrančios obels šakos ir popietės spinduliai. Jie skverbiasi pro augmeniją, lūžta ir gaudo viską, kas kambary.

Savo ruožais nori paglostyti atvirą dienoraščio puslapį. Tyrinėja dilti pradėjusias iškarpas. Seka pradėtą rašyti eilutę. Ieško ryšio tarp pravertų žirklių ir plunksnos.

Nori sušildyti, bet nežino, kiek čia savo saldumo. Nežino, kaip jauku sutemoj įsisukti į pledą. Kaip šildo tirštos karamelės pyragas. Jie niekada nesupras grubaus medžio krėslo ir švelnaus jo supimo. Ir nors kasdien sugrįš čia pabūti, niekada nesupras, ką tau reiškia čia būti.

„…kvapas, kuris rašo jaukiausius dienoraščio puslapius.“